Biglis: medžioklės palydovas, parodų favoritas

Kasmet kovo pradžioje kinologų žvilgsniai krypsta į Birmingemą (Didžioji Britanija), kur šunų parodų naująjį sezoną atidaro „Cruft‘s“, didžiausias ir reikšmingiaus kinologų renginys. Jis žinomas nuo 1886 m. pavasario, kai Charle Cruft‘as, britų verslininkas, surengė pirmąją įvairių veislių šunų parodą.

Anglija laikoma kinologijos lopšiu ne vien dėl prestižinių parodų, bet ir dėl gausybės išvestų šunų veislių. Ypatingą vietą tarp jų užima bigliai, arba mažieji Anglijos skalikai, be kurių neįsivaizduojama nė viena šunų paroda...

Vykdami į medžioklę aristokratai biglius tupdė į krepšius ir kabino ant arklio šonų. Niekam nešaudavo į galvą laikyti vieną skaliką – šunidėse amsėjo dešimtys skardžiabalsių keturkojų. Pagrindinis mažųjų skalikų veisimo kriterijus buvo „ekonominis“ – į medžiotojo krepšį turėjo tilpti septyni bigliukai. Atjojus į medžioklės vietą, bigliai nepavargdami 3-4 val. varė zuikius.

O paskui atėjo šunų parodų laikai. 1877 m. Londone, Alexandra-Palace rūmuose, bigliai pirmąkart dalyvavo šunų parodoje, o praėjus trylikai metų, buvo įkurtas Biglių mylėtojų klubas, bigliai pasirodė Prancūzijoje, kur tapo viena populiariausių šunų veislių.

Biglių kilmės istorija, išvaizda, charakteris

Pirmą kartą apie mažuosius skalikus žinių randama 1481 m. XVI amžiuje šie šunys tapo ypač vertinami Anglijos aristokratijos. Karalienė Elžbieta I išvedė ypatingai mažų, nesiekiančių nei 20 cm, biglių tipą.

Iki XIX amžiaus anglų aristokratija tobulino šią mažųjų skalikų veislę. 1879 m. buvo pristatytas kalytės Barmaid eksterjeras, kuris beveik atitiko šių dienų biglio standartą. 1891 m. bigliai pirmąkart dalyvavo parodoje.

1890 m. Anglijoje įkurtas Anglijos biglių klubas. Nuo klubo įkūrimo prasidėjo veislės standartizavimas.

XIX amžiaus antroje pusėje bigliai buvo nuvežti į Prancūziją , kur tapo viena populiariausių veislių.

Po Pirmojo pasaulinio karo 1920 m. įvykusioje šunų parodoje nebuvo nė vieno biglių veislės šuns. Iškilo grėsmė biglių išlikimui.

Tikrojo populiarumo veislė sulaukė tik XX amžiaus pabaigoje. Kūrėsi veislynai, bigliai buvo nuvežti į Ameriką, kur tapo itin populiarūs.

Ši veislė dabar labai vertinama Suomijoje, Danijoje, Vokietijoje.

Bigliai savo dydžiu bei išvaizda įvairiose šalyse gali būti skirtingi. Biglis pasižymi tvirtu kūno sudėjimu: vidutiniškai gili krūtinė su elastingais šonkauliais, tvirtos ir raumeningos šlaunys, kietos, sugniaužtos letenos labai tvirtais padais.

Nosis būna juoda arba rudai rausva, vidutinio ilgio, masyvi, be raukšlių. Lūpos nukarusios, kailis lygus. Akys tamsiai rudos arba riešuto spalvos, pakankamai didelės, išraiškingos. Ausys ilgos, gale užapvalintos. Kaklas ilgas, lengvai išlenktas.

Biglių veislės šunys labai nepriklausomi ir savarankiški. Jie pasižymi nuoširdumu, draugiškumu, džiaugsmingumu ir meile visiems šeimos nariams. Tai labai nuovokus ir išradingas šuo. Dresuojant šios veislės šunis reikia daug kantrybės.

Bigliui būtinas pastovus bendravimas su šeimos nariais, jo negalima ilgam palikti vieno, nes tai gali turėti įtakos biglio psichikai.

Bigliui, kaip medžiokliniam šuniui, būtina daug judėti. Nejudėdami bigliai tunka. Be to, dažniausiai rekomenduojama nepaleisti biglio nuo pavadėlio, nes užuodęs pėdsaką biglis ieško gyvūnų ir neretai pasiklysta. Biglis yra gana stiprus – jaunesni vaikai gali šio šuns neišlaikyti už pavadėlio.

Šios veislės šunys labai myli ne tik vaikus, bet ir naminius gyvūnėlius, net kates.